Daugelis sėkmingų automobilių yra labai susiję su jų pasirodymu populiariuose filmuose ar televizijos serialuose. Pavyzdžiui, Herbie greičiausiai padėjo “Volkswagen” parduoti daugiau kultinių “Bettles” nei bet kuri kita reklama. Elegantiškojo “Alfa Romeo Spider” pardavimai smarkiai išaugo po to, kai jį filme “Absolventas” vairavo Dustinas Hoffmanas. Tačiau bene labiausiai atpažįstamas iš mūsų televizorių ekranuose rodomų automobilių yra “General Lee”. Šis 1969 m. oranžine spalva dažytas “Dodge Charger” buvo ir tebėra pagrindinė garsiojo serialo “The Dukes of Hazzard” žvaigždė. Be to, šis raumeningas automobilis pasirodė tokiuose klasikiniuose filmuose kaip “Bulvaras” arba “Greiti ir įsiutę”. Tačiau kodėl “Dodge Charger” yra toks populiarus tarp automobilių entuziastų ir kino režisierių?
Originalaus “Dodge Charger” istorija
Šeštajame dešimtmetyje JAV automobilių rinka buvo gyvybinga ir sparčiai besivystanti. Ekonomikai sparčiai augant, pirkėjai turėjo daug grynųjų pinigų kišenėse. Ir daugelis jų už savo pinigus norėjo įdomių ir smagių automobilių. Gamintojams tai reiškė, kad nebeužtenka gaminti tik patikimas ir praktiškas transporto priemones. Į šią naują tendenciją jie reagavo kurdami įvairius naujus automobilių tipus. Viena iš jų – “Ford”, kuri sukūrė “Mustang” ir taip padėjo pagrindus visai naujai transporto priemonių rūšiai – ponio automobiliui. Kadangi šis automobilis tapo didžiuliu hitu, visi kiti automobilių gamintojai veržėsi į naują rinkos segmentą.
Tačiau “Chrysler”, vienas didžiausių šios pramonės šakos atstovų, pavėlavo perimti šią tendenciją. Norėdami išspręsti šią problemą, jie užsakė “Dodge” suprojektuoti ir pagaminti konkurentą tokiems automobiliams kaip “Ford Mustang” ar “Chevrolet Camaro”. Ir “Dodge” turėjo kaip tik tam tinkamą daiktą – koncepcinį automobilį “Charger”. Tačiau tai nebūtų tik bendro pobūdžio rinkoje esamų modelių kopija. Užuot kovojusi su konkurentais, “Dodge” nusprendė juos aplenkti.. Jie nusprendė, kad tai geriausia padaryti naudojant elegantišką stilių ir akį traukiančias funkcijas. Iš esmės būsimuoju “Dodge Charger” siekta sukurti savo nišą. Naujasis automobilis bus tarp “Ford Mustang” ir prabangesnio jo pusbrolio “Thunderbird”.
Pirmosios kartos “Dodge Charger
Pirmasis “Dodge Charger” pasauliui buvo pristatytas 1966 m. Vėlai pradėję kurti “muscle-car” automobilius, inžinieriai ir dizaineriai, kurdami šį automobilį, turėjo šiek tiek sumažinti išlaidas. Užuot kūrę jį nuo nulio, jie panaudojo didesnio vidutinio dydžio “Coronet” mechaninį pagrindą ir priekinę dalį. Tačiau likusi išorė buvo visiškai švari, o didžioji dalis dizaino buvo paremta praėjusių metų koncepciniu “Charger” automobiliu. Jį buvo galima įsigyti tik su dviejų durų “fastback” kėbulu – kėbulo stiliumi, kuris vėliau tapo labai populiarus tarp “muscle cars”. Be aptakaus ir aptakaus silueto, automobilis įgavo praktiškas liuko formos galines duris. Galinėje dalyje dizaineriai įrengė ištisinius galinius žibintus, kurių paviršiuje iškaltas užrašas CHARGER. Tai atrodė įspūdingai, ypač naktį. Galiausiai priekinė dalis gavo firmines ženklo groteles, kurias “Dodge” dėl jų išvaizdos pavadino elektrine skutimosi mašinėle. Ši detalė suteikė automobiliui unikalią išvaizdą ir gerokai skyrėsi nuo “Coronet”.
Viduje taip pat buvo keletas linksmų ir naujoviškų detalių. Pavyzdžiui, prietaisų skydelis buvo apšviestas vadinamąja elektroluminescencija. Vietoj įprastų lempučių skaičiai ir raidės švietė patys, sukurdami įspūdingą reginį. Be to, vairuotojas ir keleiviai galėjo važiuoti keturiomis patogiomis, tačiau tvirtomis kibirinėmis sėdynėmis. Visame salone buvo centrinė konsolė, suteikianti jam erdvėlaivio išvaizdą.
Po variklio gaubtu buvo galima rinktis iš kelių skirtingų dydžių V8 variklių. Galingiausias iš jų buvo garsusis 426 “Street Hemi”, išvystantis 425 arklio galias ir 490 sūkio pėdų sukimo momentą. Priklausomai nuo pasirinkto variklio, “Dodge Charger” buvo galima įsigyti su mechanine arba automatine pavarų dėže.
Nepaisant visų jo privalumų, “Charger” nebuvo parduodamas taip gerai, kaip “Dodge” tikėjosi. Tai daugiausia lėmė jo kaina, kuri buvo pastebimai didesnė nei pagrindinių konkurentų. Įmantrių detalių ir funkcijų, kurias suteikė papildomi pinigai, paprasčiausiai nepakako, kad pritrauktų pakankamą pirkėjų skaičių. Taigi 1967 m. pabaigoje, praėjus mažiau nei dvejiems gamybos metams, atėjo laikas rimtai persvarstyti.
Antrosios kartos “Dodge Charger
Išanalizavusi, kas galėjo sulėtinti pardavimus, “Dodge” 1968 m. pristatė pertvarkytą antros kartos “Charger”. Nors dizainas buvo visiškai pakeistas, jis buvo gana panašus į ankstesnio automobilio dizainą. Drastiškų pakeitimų čia nereikėjo, nes bendra “Charger” forma automobilių pasauliui patiko. Vietoj to gamintojas nusprendė sumažinti įvairių išskirtinių funkcijų, kurios, nors ir atrodo gražiai, tačiau jų gamyba buvo brangi. Pavyzdžiui, originaliame automobilyje buvo pasukami priekiniai žibintai, kurie sukosi ir slėpėsi grotelėse, kai nebuvo įjungti. Tačiau juos valdantis mechanizmas buvo gana sudėtingas ir linkęs sugesti. Todėl inžinieriai jį pertvarkė, įdiegdami tvirtesnę ir pigesnę konfigūraciją.
Tačiau kainos sumažinimas labiausiai pastebimas viduje, kur, pavyzdžiui, galinės kibirinės sėdynės pakeistos įprastesniais suolais. Be to, elektroluminescencinis prietaisų skydelis pakeitė tradicines lemputes, kaip ir kituose automobiliuose. Galiausiai, be didelių V8 variklių, buvo galima pasirinkti ir šešių cilindrų variklį. Taip buvo sukurta pradinio lygio versija tiems pirkėjams, kuriems automobilis patiko, bet kurie negalėjo sau leisti didelės kainos.
“Dodge” laimei, visi šie patobulinimai ir atnaujinimai turėjo poveikį ir pardavimai pastebimai padidėjo. Antrosios kartos “Charger” buvo gaminamas dar dvejus metus, per kuriuos jis tapo vienu iš geriausiai žinomų raumenų automobilių rinkoje.
Trečiosios kartos “Dodge Charger
Septintojo dešimtmečio pradžioje “Chrysler” turėjo pertvarkyti didžiąją dalį savo modelių, kad atitiktų naujus kelių eismo saugumo reikalavimus. Tai reiškė, kad daugelis automobilių bus iš esmės pakeisti, o “Dodge Charger” buvo vienas iš jų. 1970 m. buvo pristatyta trečioji karta, kurios važiuoklė buvo visiškai pakeista. Ji buvo suprojektuota gerokai kitaip nei ankstesnis automobilis ir turėjo keletą esminių pakeitimų. Labiausiai pastebimos priekinės grotelės, kurios buvo padalytos į dvi dalis. Be to, priekyje įrengti įprasti priekiniai žibintai.
Pasukama konfigūracija, dėl kurios ankstesni automobiliai buvo tokie atpažįstami, dabar buvo papildomai mokama. Priekinis variklio dangtis turėjo oro sraigtą, kurio forma priklausomai nuo modelio skyrėsi. Iš jų įdomiausia buvo funkcija “Air Grabber”. Vairuotojui paspaudus prietaisų skyde esantį mygtuką, šis didžiulis gaubtas išsiskleisdavo iš variklio dangčio.
Mechaniniu požiūriu naujasis “Charger” nedaug kuo skyrėsi nuo senojo. Variklių pasirinkimas: paprastas šešių cilindrų ir keli V8 varikliai kartu su mechanine arba automatine pavarų dėže. Bėgant metams varikliai buvo tobulinami ir jiems buvo patobulinti karbiuratoriai, kurie padėjo padidinti galią. Buvo galima rinktis skirtingas galinės ašies pavaras, užtikrinančias geresnį pagreitį arba didesnį maksimalų greitį.
Trečiosios kartos “Charger” buvo gaminamas iki 1974 m. pabaigos. Tuo metu jau buvo akivaizdu, kad “muscle-car” automobilių era, kad ir kokia šlovinga ji buvo, artėja prie pabaigos.
Šios “Dodge Charger” kartos
Išnykus pirminiam rinkos segmentui, naujasis, ketvirtos kartos “Charger” turėjo būti kitokio tipo automobilis. Todėl “Dodge” nusprendė jį padaryti prabangesnį, kad jis galėtų konkuruoti su tokiais modeliais kaip “Chevrolet Monte Carlo” ar “Pontiac Grand Prix”. Tačiau visuomenė šio atnaujinto raumeningo automobilio nepriėmė palankiai ir 1978 m. “Dodge” galiausiai atsisakė šio garsaus modelio.
Aštuntajame dešimtmetyje “Dodge” bandė atgaivinti šį pavadinimą savo L kėbulo automobiliuose. Tai buvo nedideli, priekiniais ratais varomi subkompaktiniai automobiliai su keturių cilindrų varikliais. Tačiau tai, kaip galima nuspėti, nesusilaukė pirkėjų susidomėjimo, ir galiausiai šis modelis buvo panaikintas.
2006 m. “Dodge” pagaliau atėjo į protą ir išleido automobilį, vertą garsiojo pavadinimo. Žinoma, dabartinis “Dodge Charger” yra 4 durų sedanas, tačiau visais atžvilgiais tai tikras “muscle car” automobilis.
Kiek šiandien kainuoja “Dodge Charger”?
Per aštuonerius gamybos metus buvo pagaminta daugiau kaip pusė milijono originalių “Dodge Charges”. Tai reiškia, kad jis nėra retas, nors per daugelį metų daug jų buvo sudaužyta ir sunaikinta. Vis dėlto rasti geros būklės pavyzdį nėra labai sunku. Priklausomai nuo modelio metų ir būklės, šių automobilių kainos prasideda nuo 10 000 iki 15 000 JAV dolerių. Tačiau visiškai restauruoti, nedidelės ridos pavyzdžiai su žinoma techninės priežiūros istorija gali kainuoti daugiau nei 200 000 JAV dolerių.
Dodge Charger – trumpai
Originalus “Dodge Charger” buvo 1966-1974 m. gamintas “muscle car” automobilis. Buvo trys jo kartos, kurių visos turėjo tą pačią 2 durų kupė kėbulo formą. Dažniausiai rinktasi V8 variklis, nors buvo galima įsigyti ir šešių cilindrų variklį. Be konkurencingų eksploatacinių savybių, “Dodge Charger” pasižymėjo ir stulbinama išvaizda, kuri jį išskyrė iš kitų. Tai padėjo jam tapti vienu garsiausių visų laikų raumenų automobilių.
